Maistas, kuris gali numarinti...
Pastaruoju metu vis daugiau girdime: „Nuodai maiste“, „kosmetines priemones naudoti pavojinga sveikatai“, „nuodai mūsų aplinkoje“... Tai tampa mūsų tarpusavio diskusijų tema, tampa nauju įpročiu stebėti maisto etiketes ir rinktis produktus be papildomų paskaninimų. Tačiau tai ką mes girdime dabar, apie maisto kokybę, buvo aprašyta jau 1988m, ką gi, nors nesame tie gyvūnai su ilgais kaklais, bet atrodo tokią informaciją suvokiame labai lėtai...
Kaip suprantame, maisto kokybės prekybos taškuose pakeitimas – labai sudėtingas procesas, priklausantis ir nuo teisinių sprendimų ir nuo moralinių pardavėjų vertybių, bet pasižiūrėkime ką mes galime keisti ir ar tai ką galime pakeisti iš tikrųjų patys norime keisti. Pakalbėkime ne apie nuodus mūsų parduotuvių lentynose, bet apie nuodus, kuriuos mes susikuriame savo puoduose ir lėkštėse.
Maisto gaminimas tik atrodo paprastas procesas, iš tikrųjų tai sudėtingas biocheminių virsmų procesas, kurio mes nesuvokiame ir nematome, o dažnai ir norime nesuvokti ir nematyti.
Ar kada jums teko susimastyti apie tai ką jūs pasigaminate savo lėkštėse ir kuo tai virsta mūsų organizme? Statistika rodo jog nelabai. Lietuvoje drastiškai kyla susirgimų onkologinėmis ligomis, o mes vis dar mažai skiriame dėmesio jų kilimo priežastinei daliai.
Jei pastudijuotume atidžiau, suprastume, jog didelės dalies onkologinių, sąnarių degeneracinių ligų, chroniškų susirgimų ir kitų negalavimų galėtume išvengti vien tik pakeitę savo mitybos įpročius. Galėtume išvengti jei pakeistume, tiksliau jei norėtume keisti. Nors mano darbo praktika tesudaro 15 metų, tačiau jau per tokį trumpą laiką teko pastebėti jog didžioji dauguma susirgusių žmonių renkasi kelią į nebūtį, nes kelias į savo paties gyvenimo valdymą jiems būna per daug sudėtingas. Taip, lengvai nukrypome nuo temos... tai kaip ten su tuo maistu kuris gali numarinti???
Spartoje, virėją, kuris paruošdavo skanų, bet nenaudingą valgį, numesdavo nuo uolos – tai buvo traktuojama kaip sąmoningas pasikėsinimas į gyvybę, juk karys, pavalgęs nenaudingo maisto turėtų mažiau energijos, vadinasi mūšyje išgyventi jam nebūtų šansų. Už kokio maisto ruošimą pagal galiojantį įstatymą galima būtų sodinti kaip už sunkų kūno sužalojimą? Pirmiausia tai už tradicinių cepelinų, kotletukų su bulvėmis, karbonadų su bulvių koše – kitaip sakant už taip mūsų mėgiamo maisto gamybą. Valgymas tai jau kitas reikalas – jei kas nori nusinuodyti, tas ir nusinuodys, tegu ir lėtai bei skausmingai.
Jau matau kaip gerbiamo skaitytojo veidas keičia formą iš nuostabos ir pasipiktinimo – kas gelėtų taip rašyti apie Lietuviams tokį šventą dalyką kaip cepelinai ir visą kitą TIKRĄ maistą? Gerai, drįstu ir paaiškinsiu kodėl. Pirmiausia ar Jūs kada susimastėte jog kiekvienas maistas, tai biocheminių ir cheminių medžiagų junginys? Vadinasi, reakcijos po to kai jis patenka į organizmą, gali būti keleriopos, nuo neutralių iki labai audringų. Tai gali būti panašu į tas reakcijas kurias mes puikiai atsimename iš chemijos pamokų: pvz. kalio permanganatas ir vandenilio peroksidas būdamos atskirai yra pakankamai stabilios medžiagos, tačiau jei jas sumaišysime – bum! Štai taip ir maistas mūsų organizme, vienu atveju visiškai gerai, o kitu atveju...
Kitu atveju tai atrodytų taip pagal biocheminės logikos dėsnius: cepelinai, tai krakmolo ir mėsos darinys. Krakmolas susideda iš dviejų dalių – amilozės (pakankamai lengvai suvirškinamo angliavandenio) ir amilopektino (labai sunkiai pasisavinamo angliavandenio). Krakmolas pradedamas virškinti burnoje veikiamas amilazės fermento ir toliau jis skaidomas iki gliukozės dvylikapirštėje žarnoje ir plonajame žarnyne. O mėsa – burnoje nevirškinama, jos virškinimas prasideda skrandyje veikiant fermentui pepsinui ir dar keliems baltymus virškinantiems fermentams, po to jau pabaigiama virškinti ir pasisavinti dvylikapirštėje ir plonajame žarnyne – taigi, baltymo ir angliavandenių pasisavinimo keliai yra skirtingi. Bet tai dar ne bėda. Jei paklaustumėte savo močiučių kaip buvo klijuojami pirmi tapetai, jūs sužinotumėte jog tereikėdavo pakaitinti krakmolą ir gaudavosi lipni, į kisielių panaši masė, kuria galima neblogai klijuoti. Bulvės cepeline – tai ir yra krakmolas. Pakaitinti puode, pradėti virškinti burnoje – štai ir puiki gleivių masė. Taigi, kramtydami tokį patiekalą mes suveliame du skirtingus produktus į vieną masę, kuri truputi apsivirškina burnoje, po to slysta į skrandį. Čia jau turėtų būti virškinama mėsa, bet ji jau apvoliota krakmolu – taigi tik šiek tiek apsivirškina, na o toliau mes skaniai atsigeriame ir... visa nepabaigta virškinti, gliti masė pradeda keliauti žarnynu. Plonajame žarnyne kol dar yra fermentų, kol dar atlieka darbą gerosios mūsų bakterijos, dalis maisto apvirškinama, tačiau toliau jis patenka į storąjį žarnyną. Čia jau fermentų ir bakterijų pagalbos tikėtis mažai vilties va ir prasideda tikras džiaugsmas – puvimo procesas. Šio proceso metu formuojasi tokie nuodai kaip indolas, skatolas, o bendru paprastu apibūdinimu tai vadinama „lavonų dujomis“ (tokios medžiagos išsiskiria pūnant lavonams). Šios nuodingos medžiagos per storosios žarnos sieneles patenka į kraują, kur turi būti neutralizuotos kepenų fermentų sistemos, vadinamos bendru citochromo P450 pavadinimu. Taigi, nuodai kraujyje, nuodai, kepenyse – silpsta mūsų imuninė sistema, rūgštėja visa organizmo terpė. Atsiranda galimybė vystytis visoms, su imunine sistema susijusioms (vėžys, sąnarių ligos, uždegimai ir t.t.) ligoms. O jei dar visą tai užgerti alumi?? Na apie alų tai galėtų būti visai kita tema. Alus tai juk moteriškas gėrimas – apyniai yra moteriškų hormonų koncentratas. Pasižiūrėkite kaip atrodo alų mėgstantys vyrai: pakritęs pilvukas, krūtinė – visiškas estrogenų poveikio padarinys, o moterų išmintis, apie pilvukus sako: „Kuo arbūzas didesnis, tuo kotelis labiau sudžiūvęs“
Žmonės, girdintys šiuos teiginius dažnai prieštarauja: „Va mano tėvai taip valgė ir išgyveno iki garbaus amžiaus“... Išgyveno? Ta prasme kai jiems buvo po 90 metų jie plaukiojo, bėgiojo, nejautė skausmų ir linksmai džiaugėsi senatve? Ar naudojo didelius kiekius vaistų, vaikščiojo pasiramstydami lazdomis ir vis kalbėjo - koks tas gyvenimas...? Jei variantas pirmas – galima žemai lenkti galvas, tai tikrai fenomenalus pasiekimas, bet apsidairius aplinkui taip neatrodo, skausmas, sąnarių problemos, širdies ir kraujagyslių problemos, onkologija, nuodijimasis vaistais – tai kasdienybė.
Tačiau jau yra žmonių kuriems labiau patinka nekęsti skausmo ir ligų. Ir tam kad tai pasiekti kitą kartą tereikia pasižiūrėti į savo puodus ir lėkštes, bet pirma reikėtų pasižiūrėti į savo širdis.
T.p. straipsnį galite rasti Panevėžio krašto dienraštyje: http://www.panbalsas.lt/naujienos/sveikata/maistas_kuris_gali_numarinti
